Jovita Neliupšienė: labai svarbu gyvenime, kaip ir mokykloje, pasidaryti namų darbus

Specialiai Naujienlaiškiui Užsienio reikalų viceministrė Jovita Neliupšienė sutiko atsakyti į keletą klausimų. Informaciją apie jos paskyrimą tapti visos Europos Sąjungos diplomatine atstove JAV rasite rudens naujienlaiškio numeryje, kuriame aptariama diplomatės sėkmė ir lietuvių siekiai įsidarbinti ES bei tarptautinėse organizacijose.

Ar turėjote svajonę tapti diplomate ir pasiekti diplomatijos karjeros aukštumų?

Aš niekada neturėjau svajonės tapti diplomate – greičiau priešingai. Galvojau, kad darysiu beveik viską, bet neisiu į diplomatinę tarnybą. Bent 20- 25 procentai mano bendrakursių Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute norėjo tapti diplomatais ir jais tapo. Tačiau praėjo du–trys metai ir likimas mane vis tiek atvedė į diplomatinę tarnybą ir niekada to nesigailėjau.

Kokios Jūsų pačios asmeninės savybės kloja kelią sėkmei? Kaip būti pastebėtai, girdimai?

Viena iš pagrindinių savybių, kuri tinkama bet kokiame darbe, tai – darbštumas. Kartais atrodo, kad nereikia turėti didelių talentų, nes įdėjus daug nuoširdžių pastangų, tikrai tai bus pastebėta šalia dirbančių kolegų, vadovų. Taip pat labai svarbu turėti kūrybiškumo, dalintis idėjomis, net jei jos atrodys jaunatviškos, naivios. Pasidalinimas idėjomis su kolegomis vėliau gali išvirsti į produktyvų ir efektyvų dalyką. Trečioji svarbi savybė – gebėjimas derėtis. Kartais dvi–tris valandas gali trukti derybos dėl, atrodytų, smulkmenos: vienaskaitos ar daugiskaitos tekste. Tačiau tokia detalė turi didelę finansinę reikšmę. Jei pasiseka, supranti, kad šiek tiek prisidėjai prie savo valstybės sėkmės.

@Delfi/Andrius Ufartas

Ar mokotės tik iš savo patirties, ar semiatės išminties iš kitų asmenybių, kolegų? Kokios asmenybės Jums daro įspūdį? Buvote Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais. Kaip augino ši patirtis?

Man atrodo, kad mano darbas yra mokymasis čia ir dabar, angliškai – „learning by doing“.

Sutikau labai daug asmenybių, iš kurių galima semtis patirties, mokytis. Beveik septynerius metus dirbau su Prezidente Dalia Grybauskaite. Tai viena didžiausių mano patirčių. Iš jos išmokau daug dalykų. Viena paprastų, bet svarbių pamokų, – kad diplomatui, kaip ir kiekvienam savam darbe, labai svarbu išmanyti turinį, kad galėtumei pasiųsti tvirtą, aiškią žinutę. Mes tai vadindavome anglišku terminu „Read your files“ – skaityk savo dosjė. Labai svarbu gyvenime, kaip ir mokykloje, pasidaryti namų darbus. Derybose tuomet gali nesuabejoti dėl savo valstybės pozicijos, atsakyti į klausimus. Iš Prezidentės galima išmokti tiesmukumo, kai yra kažkas labai svarbu tavo valstybei. Kartais reikia mokėti ir išdrįsti pasakyti tiesmukai. Ypač tarptautiniuose formatuose svarbu kam nors išdrįsti pasakyti, kad karalius nuogas, net jei po to kažkas tave pavadins vieno klausimo valstybės atstovu.

Kokiomis vertybėmis, principais vadovaujatės, kurių stengiatės niekada neišduoti? O gal esate lanksti?

Diplomato darbas yra rasti auksinį vidurį tarp vertybių ir lankstumo. Suprantama, 27 valstybių klube sutarimą rasti labai sunku. Yra daugybė klausimų, svarbių skirtingoms šalims. Pavyzdžiui, dėl supaprastintos vizų tvarkos. Šiokio tokio lankstumo, randant kompromisą, reikia, neatsisakant paties tikslo. Europos Sąjungoje labai dažnai ambasadorių susitikime pasakoma, kad yra vienodai patenkintų ir vienodai nepatenkintų, tai reiškia, kad visi vienodai nelaimingi. Negali būti taip, kad vieni būtų labai laimingi, o kiti labai  nelaimingi. Tenka ir palaukti. Jei tai yra nacionalinių grėsmių klausimas, reikia išlaikyti savo poziciją, nepaisant didžiulio spaudimo. Tą yra tekę ne kartą atlaikyti. Svarbiausia, kad ES tai vyksta kolegiškai.

Ar dažnai prisimenate diplomato priesaiką, duotą pradedant dirbti diplomate?

Diplomato priesaika yra įgyvendinama kasdien ypač jei dirbi Lietuvos pasiuntinybėje užsienyje, padedant piliečiams užsienyje, sekant ir analizuojant naujienas. Tai tikrai prasmingas darbas, kartais trunkantis 7 dienas per savaites ir 24 valandas per parą.

Ar galime rasti kažkokį bendrą „vardiklį“, kas vienija visus diplomatus ir diplomates?

Yra daugybė politikos sričių. Būna diplomatų, kurie specializuojasi tam tikroje srityje, o kiti – horizontalieji. Manau, kad visus vienija atsidavimas ir pareiga, kad Lietuvos interesai būtų atstovaujami kaip galima geriau, kad būtų suteikta piliečiams reikalinga pagalba.

Diplomatija – tai statutinė tarnyba. Kokios yra ribos, kurių negali peržengti diplomatas?

Diplomatas privalo atstovauti savo valstybei, net jei kita valstybė, kurioje dirbi yra ypač miela.

Kokios Jūsų profesinės klaidos yra padarytos ir ko jos pamokė?

Man atsitinka taip, kad aš užsimirštu, pavyzdžiui, padaryti kokį renginį ar parengti kokį dokumentą. Pažiūriu į laikrodį, o jau pusė devynių vakaro. Sudėtinga priimti ir tai, kad resursai yra riboti, žmogiškieji, finansiniai. Reiktų nevertinti tam tikros nesėkmės,  pavyzdžiui, dalyvių skaičiaus renginyje ar finansinės išraiškos. Tai proga įvertinti kitos pusės interesus.

Kokius lūkesčius jaučiate, gavusi paskyrimą tapti ES ambasadore JAV?

Džiaugiuosi, aišku, tuo, tačiau, matyt, mūsų, lietuvių charakteryje yra daug savikritikos. Sakau taip: „Viščiukai skaičiuojami rudenį“. Man atrodo, labai svarbu pradėti, įdėti visas pastangas, ir tada tikėtis geriausių rezultatų.

Kokius darbus sieksite tęsti, perimdama ES ambasadoriaus JAV pareigas iš graiko Stavros Lambrinidis, o kokių naujų tikslų sieksite? Kiek tai nuo jūsų pačios priklausys?

Subtilumas toks, kad reikės atstovauti visų 27 ES šalių suderintą poziciją. Kai kuriais atvejais gal teks peržengti per save, kai ES bendra pozicija nebūtinai sutaps su Lietuvos pozicija. JAV ir ES tarpusavio santykiai tikrai gerai. Man norėtųsi išlaikyti gerą dialogą tarp Vašingtono ir Briuselio. Technologijų klausimas, užsienio prekybos, sankcijų politika parodė, kad svarbiausiais klausimais esame artimiausiai sąjungininkai. Norėtųsi, kad toks bendradarbiavimas persikeltų ir į kitas sritis.

Jums teks vadovauti apie 100 įvairių tautybių asmenų. Ar tam kažkaip specialiai rengiatės?

Lietuvos atstovybėje Briuselyje, kuriai teko vadovauti, yra beveik 100 žmonių, apie 87-89 priklausomai nuo laikotarpio. Visiems ES ambasadoriams, taip pat ir man, yra skiriami dviejų savaičių kursai bei papildomi elektroninių sistemų bei kiti mokymai. Man padarė įspūdį, kad mokymai buvo skirti ir personalo, komunikacijos klausimams, tad visada yra ko pasimokyti.

Kaip suprantate „lyderystę“?

Lyderystė savo pavyzdžiu rodyti, ką daryti ir kaip daryti ir dirbti su kitais dėl bendrų tikslų.

Ką patartumėte mokiniams ir mokinėms, kurie/kurios norėtų pasiekti karjeros aukštumų?

Mokytis, daryti namų darbus, skaityti daug knygų, suprasti matematikos formules ir daug dirbti, bei skirti kiek laiko sau. Aš per atostogas visada keliauju, kad ir į artimiausią pažintinį taką.

Ačiū už atsakymus!

Metereologas dr. Justinas Kilpys: perspėjimai ❗ ir prognozės apie pavojingus ⚡ orų ☁ reiškinius būtų neįmanomi be tarptautinio bendradarbiavimo 🤝

Pastaruoju metu įvykus stichiniam arba katastrofiniam  orų reiškiniui dažnai keliamas klausimas kiek šis  ekstremalus reiškinys yra nulemtas klimato kaitos,  o kiek tai natūralus gamtinis procesas. Ar galite  paaiškinti kaip nustatomos sąsajos tarp klimato kaitos  ir konkrečių įvykusių ekstremalių reiškinių?

Į šį klausimą padeda atsakyti orų atribucijos  metodika. Ji remiasi klimato modeliavimo rezultatais,  kai tie patys klimato modeliai paleidžiami laikantis  dviejų skirtingų prielaidų: 1) kad nėra jokios žmonių  sukeltos atmosferos taršos (CO2 kiekis atitinka  priešindustrinės revoliucijos sąlygas); ir 2) į modelį  įtraukiama realiai išmatuota šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentracija skirtingais metais per pastaruosius 100–150 metų.  Palyginus dviejų šių skirtingų scenarijų modeliavimo rezultatus galima nustatyti  kaip žmogaus sukelta klimato kaita pakeitė ekstremalių orų reiškinių tikimybę.  Ekstremalių orų reiškinių tikimybės yra apskaičiuojamos remiantis faktiniais istoriniais meteorologiniais ir hidrologiniais stebėjimais ir išreiškiama per jų pasikartojimą  per 10, 20, 100 ar daugiau metų. Jeigu atlikus modeliavimą, pagal anksčiau minėtus du  skirtingus scenarijus, gaunama, kad pirmu atveju ekstremalaus reiškinio tikimybė buvo 1 kartą per 100 metų, o antru atveju 1 kartą per 25 metus, tuomet laikoma, kad klimato  kaita 4 kartus padidino ekstremalaus įvykio tikimybę konkrečioje vietovėje.  

Vilniaus universiteto Geomokslų instituto tyrėjas,
klimatologas dr. Justinas Kilpys

Perspėjimo ir ekstremalių situacijų valdymo sistemos visame pasaulyje susideda iš  panašių dalių: prognozių, perspėjimo (gali būti sirenos, gali būti pranešimai mobiliuose  telefonuose), evakuacijos ir padarinių valdymo. Pažangios prognozavimo ir perspėji mo sistemos yra svarbios, bet dažnai realų nelaimės mastą lemia žmonių reakcija į  perspėjimus bei institucijų pasirengimas reaguoti į ekstremalią situaciją. Netgi ir turint pačias geriausias perspėjimo sistemas, nebus išvengta žmonių aukų, jeigu žmonės  nereaguos į pranešimus arba, jeigu ekstremalių situacijų valdymas yra prastai organizuotas. Sudėtingiausia situacija yra besivystančiose šalyse ir šalyse, kur vyksta kariniai  konfliktai ar socialiniai neramumai. Dažnai ten tinkamai nefunkcionuoja nė viena sis temos dalis: trūksta tikslių prognozių, perspėjimai pasiekia tik dalį gyventojų arba iš vis is jų nepasiekia, o institucijos nėra pasiruošusios tvarkytis su rizikomis ir nelaimės  padariniais. Jungtinių Tautų organizacija (JT) teigia, kad tik 50 % visų pasaulio šalių  turi funkcionuojančią perspėjimų sistemą. Todėl 2022 m. JT paskelbė iniciatyvą, kad iki 2027 m. būtų sukurta pasaulinė universali perspėjimo sistema, kuri galėtų perspėti  žmones apie gresiančius pavojus nepriklausomai nuo šalies ir jos išsivystymo lygio. Už  perspėjimų prognozes būtų atsakinga Pasaulinė meteorologijos organizacija (WMO), o  už perspėjimų siuntimą – Tarptautinė telekomunikacijų sąjunga (ITU).  

Tarptautinis bendradarbiavimas ir duomenų dalinimasis gali padėti geriau reaguoti  į ekstremalius reiškinius ir sumažinti jų poveikį. Ar ekstremalių reiškinių dažnis ir  intensyvumas skatina šalis bendradarbiauti prevencijos tikslais, pvz. dalinantis  duomenimis? 

Perspėjimai ir prognozės apie pavojingus orų reiškinius būtų neįmanomi be tarptautinio  bendradarbiavimo ir duomenų dalinimosi. Norint sudaryti orų prognozę kelias dienas  į priekį, būtina žinoti orų sąlygas kaimyninėse valstybėse, o norint sudaryti prognozę į  priekį reikia žinoti, kokios orų sąlygos yra kitoje Žemės pusrutulio pusėje. Meteorologų  bendruomenė duomenų dalinimosi svarbą suprato jau labai seniai, ir būtent dėl to prieš  150 metų (1873 m.) buvo įkurta Pasaulinė meteorologijos organizacija. Dalinimasis  meteorologinių stebėjimų duomenimis tarp valstybių šiuo metu vyksta beveik realiu  laiku ir tai leidžia greitai atnaujinti ir sudaryti tikslesnes orų prognozes. Savalaikės ir  tikslios orų prognozės leidžia iš anksto pasiruošti ekstremaliems orų reiškiniams ir  laiku išsiųsti perspėjimus gyventojams. Sudėtingiau yra su hidrologiniais duomenimis. Kai kuriose valstybėse laikoma, kad duomenys apie vandens išteklius (upių vandens  lygį ir debitą, rezervuaruose sukauptą vandens kiekį) yra nacionalinės svarbos ir jais nenorima dalintis. Sausringuose regionuose vandens ištekliai ir jų valdymas dažnai  yra politiškai jautrūs klausimai, keliantys įtampas tarp skirtingų visuomenės grupių ir  kaimyninių šalių.  

Kaip šalys bendradarbiauja, dalindamosi duomenimis? Ar juos gali gauti nepasiturinčios  valstybės? 

Šiuo metu valstybės informacija apie orų ir vandens stebėjimus dalinasi remdamosi  Pasaulinės meteorologijos organizacijos (WMO) standartais ir bendradarbiavimo  principais. Patys duomenys dažniausiai perduodami kas kelias valandas naudojantis  arba telekomunikacijos tinklais (GSM tinklu) arba interneto debesų kompiuterija.  Pasaulinė meteorologijos organizacijų šiuo metu pamažu pereina prie WIS 2.0 (WMO  Information System) – sistemos, kuri paremta debesų kompiuterija ir kuri leidžia  duomenis perduoti labai greitai ir dažnai. Ši sistema bus nemokamai prieinama visų  pasaulio šalių hidrologijos ir meteorologijos tarnyboms bei institucijoms atsakingoms  už civilinę saugą. Europos trumpų ir vidutinių prognozių centras (ECMWF) naudodamas  šią sistemą taip pat pradėjo teikti tropinių ciklonų prognozes visam pasauliui. Be Pasaulinės meteorologijos organizacijos egzistuoja ir regioninės iniciatyvos, skirtos  dalintis perspėjimais apie pavojingus reiškinius. Europoje veikia iniciatyva MeteoAlarm,  kurioje kasdien pateikiami pavojingų reiškinių perspėjimai iš visų Europos šalių.  Centrinėje Azijoje startavo iniciatyva, skirta dalintis duomenimis ir perspėjimais apie  upių potvynius tarp 6 skirtingų šalių (Afganistano, Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano,  Turkmėnistano, Uzbekistano). Aplink Indijos vandenyną įsikūrusios šalys yra sukūrusios  vieningą cunamių perspėjimo sistemą. Egzistuoja ir kitos regioninės iniciatyvos, kurių  tikslas pateikti kuo tikslesnius perspėjimus apie pavojingus gamtos reiškinius.

Kokie šiuo metu ir ateityje regionai Europoje ar pasaulyje yra pažeidžiamiausi, o kokie  saugiausi imant du dėmenis: geografinę padėtį ir klimato kaitos poveikį? Kokios šalys  bus geriausiai tam pasirengusios? O kaip Lietuva? 

Labiausiai ekstremaliems orų reiškiniams pažeidžiamos šalys yra centrinėje, rytų ir  vakarų Afrikoje (Čadas, Centrinė Afrikos Respublika, Sudanas, Malis ir kt.), taip pat  mažosios Ramiojo vandenynų salų valstybės (Kiribati, Tonga, Saliamono salos ir kt.).  Jų pažeidžiamumas yra susijęs ne tik su įvairių pavojingų gamtos reiškinių gausa,  bet ir su tuo, kad šios skurdžios valstybės neturi pakankamų finansinių ir institucinių  pajėgumų tokioms nelaimėms pasiruošti ir susitvarkyti su jų padariniais. Ateityje, toliau  keičiantis klimatui, vis didesnė grėsmė iškils tropinėse platumose, aplink pusiaują  išsidėsčiusioms valstybėms. Mažosios salos gali būti užlietos, o dėl augančios  temperatūros ir didėjančios drėgmės, kai kurie regionai gali tapti apskritai netinkami  gyventi žmonėms. Ekstremaliai karštų dienų bei didelių potvynių skaičius sparčiai  augs Indijoje, Pakistane, Bangladeše bei kitose pietryčių Azijos valstybėse. Ir nors  daugelis klimato rodiklių sparčiau keičiasi šiaurinėse platumose, tropinėse klimato  zonose gyvena daugiau žmonių ir stichinės nelaimės čia padaro daugiau žalos.  Geriausiai klimato kaitos iššūkius atlaikys tos šalys, kurios turi daugiausiai finansinių  ir institucinių pajėgumų prisitaikyti prie pokyčių ir reaguoti į stichines nelaimes. Tokių šalių daugiausia yra globalioje šiaurėje. Dėl tokio geografinio pažeidžiamumo  pasiskirstymo kyla klimato teisingumo klausimas – ar šalys globaliuose pietuose,  kurios labai nedaug prisidėjo prie atmosferos taršos, turėtų būti paliktos likimo valiai,  ar šiaurinėse platumose esančios šalys turi padėti joms susitvarkyti su kylančiais  pavojais? Lietuva papuola tarp mažai pažeidžiamų šiaurės šalių. Ir nors pas mus taip  pat kyla jūros lygis, didėja karščio bangų, liūčių ir vasaros audrų pavojus, bet jų mastas yra gerokai mažesnis nei šalių, kur vyrauja musoninis ar tropinis klimatas. Lietuva turi  egzistuojančią ir veikiančią ekstremalių reiškinių perspėjimo sistemą bei turi finansinių galimybių atsistatyti po nelaimės.

Dėkojame už pokalbį!